AUKLĖJIMO PATIRTIES SĖMĖSI IŠ INDĖNŲ GENTIES
Amerikietė Jean Leadloff Pietų Amerikos džiunglėse porą metų sėmėsi patirties iš Yequana genties indėnų. Pažinusi šių žmonių gyvenimą, ji suprato, kad jie turi mūsų seniai užmirštų žinių apie prigimtinius kūdikių poreikius, ir jas derėtų atgaivinti, kad atkurtume gyvenimo pilnatvės ir tikros laimės jausmus - tiek vaikų, tiek savo labui.
Yequana genties naujagimiai beveik niekada neverkia. Pradėję vaikščioti vaikai žaidžia nesimušdami ir nesipykdami. Jie noriai klauso suaugusiųjų. Tėvai niekada nebaudžia vaikų, bet ir nebūna jiems nuolaidūs. Vaikai net neįsivaizduoja, kad galėtų sukelti tėvams sunkumų ar trukdyti. O būdami be priežiūros net patys mažiausieji beveik niekada nesusižeidžia.
Ko galime pasimokyti iš Yequana genties?

FIZINIS KONTAKTAS LEIDŽIA GERIAU SUPRASTI POREIKIUS
Yequana indėnų genties kūdikiai nuo pat gimimo visur nešiojami kartu. Jie patiria nuolatinį fizinį kontaktą 24 valandas per parą. Iš pradžių daugiausia nešioja mama, vėliau - vyresnieji vaikai. Naktį jie taip pat patiria fizinį kontaktą -miega vienoje lovoje su tėvais, kol patys savo noru ją palieka (dažniausiai būdami dviejų metų). Kūdikiai labai retai verkia. Jie gali žįsti kada tik panorėję, galbūt dėl to jų nekamuoja pilvo diegliai. Nuolat nešiojami mamos jie gali stebėti aplinką. Jie pasyviai dalyvauja aktyviame mamos gyvenime - kai ji bėga, vaikšto, kalba, juokiasi, dirba ar šoka. Aktyvi veikla, tempas, kalbos intonacijos, vaizdų įvairovė, bendruomenės gyvenimo garsai formuoja pagrindą aktyviam gyvenimui, kuris prasidės maždaug nuo šešių-aštuonių mėnesių, pradėjus šliaužioti ir ropoti. Pradžioje vaikas būna pasyvus, bet patiria daug stimulų iš išorės. Be to, nešiojami kūdikiai tarsi perduoda suaugusiajam savo energijos perteklių, todėl yra ramūs ir atsipalaidavę. Mamos, nešiojančios juos rankose ar ant nugaros, visada laiku nukelia pasišlapinti ir pasituštinti. Jei dviejų savaičių naujagimis apdergia mamą, tai būna visam kaimui labai juokingas įvykis ir smagi proga pasijuokti iš „nevykusios" mamos. J. Leadloff stebėdamasi klausinėjo indėnių: „Iš kur jūs žinote, kada kūdikiui reikia į krūmus?" Tačiau indėnės taip pat stebėjosi jaunąja amerikiete: „O iš kur jūs žinote, kada jums reikia į krūmus?"
Necivilizuotuose kraštuose nuolatinis fizinis ir emocinis kontaktas su vaikais leidžia tiksliai suprasti mažylių savijautą ir greitai reaguoti į jų poreikius. Mamas ir vaikus sieja labai stiprus ryšys. Jį tyrinėję autoriai J. Bovvlby, M. Ainsworth, J. Kennel ir kiti priėjo prie tų pačių esminių išvadų - tokiam ryšiui atsirasti labai svarbus buvimas kartu su vaiku nuo pat gimimo ir vėliau. Artimas ryšys yra svarbus pagrindas vystytis sveikai asmenybei ir vėlesniems sėkmingiems santykiams su žmonėmis.

„BUVIMAS RANKOSE" ĮTAKOJA VYSTYMĄSI
Iki gimimo visi kūdikio poreikiai būna visiškai patenkinami. Jis tikisi, kad taip bus ir po gimimo. Todėl natūraliausia vieta, kur jis tikisi būti, - suaugusiųjų rankos. Būdamas rankose naujagimis yra laimingas, poreikiai patenkinami. Būdamas šalia mamos, net ir miegodamas jaučia savo gerovės būseną, panašiai kaip sutuoktiniai miegodami jaučia partnerio buvimą šalia. Kūdikis dar nejaučia laiko tėkmės - būdamas rankose jis tiesiog gerai jaučiasi, o paliktas vienas išgyvena sielvartą. Buvimas rankose svarbus vėlesniam asmenybės vystymuisi, nes teigiamas identitetas gali formuotis tik tada, jei žmogus jaučiasi geras ir laukiamas.
Pirmieji įspūdžiai naujagimiui yra patys ryškiausi. Tai - kritinis laikotarpis, kurio metu patirti įspūdžiai įstringa visam gyvenimui. Pirmieji įspūdžiai stipriai veikia vėlesnes nuostatas. Todėl labai svarbu, kad vaikas būtų šalia mamos.

PATIRIA DAUGIAU IŠSISKYRIMŲ SU MOTINA
Civilizuotų kraštų vaikai nuo pat gimimo patiria daug trauminių išgyvenimų. Pirmiausia - kai tik gimęs naujagimis yra atskiriamas nuo mamos. Vėliau - kai paliekamas miegoti vienas lovelėje, kai atskiriamas nuo žmonių veiklos, paguldomas į vežimėlį ar pasodinamas į vaikišką maniežą ir neadekvačiai stimuliuojamas žaislais bei kitais nenatūraliais objektais, kai verkiantis ar kitaip savo poreikius reiškiantis vaikas yra tėvų ignoruojamas, stabdomas ar netgi baudžiamas.
Daugelį amžių mamų nešiojami kūdikiai patirdavo aktyvų ir kartais net pavojingą gyvenimą.
Todėl yra išlikęs pasyvaus dalyvavimo aktyviame suaugusiųjų gyvenime poreikis - vaikams reikia judėjimo, veiklos, įspūdžių. Šį laikotarpį praleidęs ramiai gulėdamas vežimėlyje ir žiūrėdamas į dangų ar vežimėlio vidų vaikas praras vieną svarbiausių esminių patyrimų. Galima įsivaizduoti, kaip skiriasi tokių vaikų patyrimas nuo tų, kurie yra nešiojami kartu. Vaikas gali susidaryti įspūdį, kad pasaulis yra be galo vienišas, neatsiliepiantis į jo signalus ir kupinas skausmo.

NEPATENKINTI POREIKIAI NIEKUR NEDINGSTA
Kūdikystėje nepatenkinti buvimo rankose, nuolatinio fizinio kontakto, bendravimo poreikiai niekur nedingsta, ir vaikai nesiliauja siekę jų patenkinti. Kol šie poreikiai nepatenkinti, vaikas negali žengti toliau, nes dalis jo ir toliau ieško, kas galėtų užpildyti šią spragą, o tai trukdo bręsti jo asmenybei. Minkšti žaisliai - vienas iš bandymų kompensuoti meilės trūkumą. Kad užmigtų, vaikams jikia ne žaislų ar „skudurėlių", o žmogaus šilumos. Nesulaukę iš prigimties reikalingo dėmesio, vaikai bando jo siekti visais įmanomais būdais. Pvz., pristigęs bendravimo vaikas gali išmokti reikalauti dėmesio išmesdamas žaislą, Dėmesys vaikui yra taip gyvybiškai reikalingas, kad jo nesulaukęs jis geriau pasirenka neigiamą dėmesį nei jokio, dėl vaikas gali pradėti netinkamai elgtis.
Iki galo nepatenkintas nuolatinio kontakto poreikis niekur nedingsta, todėl vienoms sritims vystantis, kitų raida sustoja, kol bus patenkinti jų poreikiai. Vaikai negali visiškai panaudoti savo potencijos ir sugebėjimų, kol jų dalis trokšta jaustis bejėgišku kūdikiu rankose ir tirti besąlygišką meilę.
Kiekviena mama instinktyviai jaučia poreikį būti šalia vaiko ir atsiliepti į jo poreikius. Verkiantis vaikas tarsi sako: „Paimkite mane, aš turiu būti šalia jūsų, nepalikite manęs". Vaikų signalai neabejotinai rodo, kad jie neturi būti paliekami vieni. Tačiau dažnai dėl savo įsitikinimų, aplinkinių patarimų, nepasitikėjimo motiniška intuicija mamos slopina savo vidinius impulsus. Mėginimai išmokyti kūdikį neverkti nereaguojant į jo verkimą yra karo paskelbimas vaikui, motinos siekimas, kad jos poreikiai būtų svarbesni.

NEVADOVAUJAMA VAIKŲ ELGESIUI
Yequana gentyje buvimo rankose etapas trunka tol, kol vaikui sueina šeši-aštuoni mėnesiai, t.y. kada jis pradeda šliaužioti ir ropoti. Vaikas, patyręs pakankamai švelnumo ir stimuliacijos, yra pasiruošęs žengti toliau - pasitikėti savimi ir tapti savarankiškesnis. Tada prasideda naujas etapas. Nuolatinio kontakto poreikis jau yra patenkintas, ir jo vaikams prireikia tik ištikus bėdai. Jie yra smalsūs, tyrinėja aplinką. Mama neinicijuoja bendravimo su vaiku, ji tik pasyviai prie jo prisiderina. Ji užsiėmusi savo darbais, tačiau visada yra šalia ir lengvai prieinama. Vaikas parodo, ko nori, o ji atsiliepia j jo signalus, tačiau pati nieko daugiau neprideda. Jis ateina pas ją, kai pavargsta, kai nori valgyti.
Pašalietį gali nustebinti ir mažylių savisaugos instinktas. Kur nors eidama mama palieka mažylį saugioje vietoje ir tikisi, kad ir neprižiūrimas jis bus saugus. Dažnai galima pamatyti, kaip indėnų vaikas, priartėjęs prie stataus skardžio ar duobės, toliau nebešliaužia.
Yequana gentyje vaikas nuo pat mažumės laikomas socialus, o visa, ką jis daro, visada laikoma prigimtinio socialumo išraiška. Jis jaučia (ir pildo) vyresniųjų lūkesčius, jis moka bendradarbiauti, turi stiprų savisaugos instinktą, žino, kad yra pageidaujamas ir gerbiamas. Civilizuotame pasaulyje egzistuoja priešingas požiūris, dažnai manoma, kad reikia pažaboti vaiko impulsus, norint pa-
daryti jį socialų.
Psichologijoje gerai žinoma, kaip tėvų nuostatos ir lūkesčiai vaiko atžvilgiu veikia jo elgesį ir veiklos sėkmę. Vaikas stengiasi atitikti tiek teigiamus, tiek neigiamus tėvų lūkesčius, juos pateisinti. Todėl, jei iš vaiko tikimasi, kad jis pasielgs netinkamai, jis taip ir pasielgs. Pvz., jei tėvai sako: „žiūrėk, tuoj nukrisi", „neišmesk", tai taip ir nutinka.
Indėnų gentyje vaikams rodoma pagarba, jiems neprimetami jokie nurodymai, nevadovaujama jų elgesiui. Jų veiksmai nei slopinami, nei skatinami. Viskas, ką jie daro, yra natūraliai priimama. Čia nėra sąvokų „blogas vaikas" ar „geras vaikas". Čia nei baudžiama, nei giriama. Vaikams leidžiama spręsti patiems. Jie mokosi ne iš pamokymų, o stebėdami suaugusiuosius. Konkurencijos tarp brolių ir seserų irgi nėra, nes meilės trūkumo jie nejaučia.

MĖGINAME KOMPENSUOTI ARTUMO TRŪKUMĄ
J. Leadloff teigia, kad civilizuotam pasauliui būdingas buvimo rankose ir tolimesnio reikalingo artumo trūkumas. Mes gyvename nesąmoningai ieškodami, kaip patenkinti tuos lūkesčių. Laimė mums, kitaip nei Yequanos žmonėms, yra ne natūrali gyvenimo būsena, o tikslas, kurio turime siekti. Buvimo rankose deprivacija dažniausiai pasireiškia giluminiu sunkumo jausmu „čia ir dabar". Mums būdingas atitolimo jausmas, troškimas to, ką sunku įvardyti, ir jis dažnai nukreipiamas į kokį nors objektą ar įvykį: „Būtų viskas gerai, jei tik... turėčiau naują suknelę, namą, didesnį atlyginimą, žmoną, vyrą, vaikų". Kai tik tikslas pasiekiamas, atsiranda naujas. Turtingi nori tapti dar turtingesni, įtakingi - dar įtakingesni. į meilės ryšius taip pat dažnai įsipainioja nepatenkinti vaikystės poreikiai - sutuoktinis nori, kad partneris ar partnerė rūpintųsi juo ir globotų jį tarsi mama. Kai kurie vidinį tuštumo jausmą bando užpildyti daugybe meilužių. Autorės nuomone, ryškiausia buvimo rankose deprivacijos pasekmė yra narkomanija. Vartodami narkotikus žmonės patiria palaimos būseną, panašią į tą, kurią patiria kūdikiai rankose, ir tos būsenos siekia bet kokia kaina, nepaisydami pasekmių ir net mirties baimės. Panašus yra ir priklausomybės nuo alkoholio, tabako ar azartinių žaidimų poveikis.
Be to, mums, užaugusiems vežimėliuose, trūksta aktyvaus ar netgi pavojingo gyvenimo patyrimo, kokį patyrė pirmykščiai žmonės. Mes patiriame malonumą, kai galime jaustis saugūs pavojingoje aplinkoje, pvz., atrakcionų parkai, siaubo filmai. Jojimas žirgu ar važiavimas mašina irgi užpildo šią spragą. Tačiau būna ir „sunkesnių" formų - tai gyvybei pavojingų triukų atlikėjai, lenktynininkai ir kiti aštrių pojūčių mėgėjai. Tėvams, patyrusiems meilės stoką, sunku auginti vaikus, nes jiems patiems dar reikia meilės.
Rytų kultūrų emocinė deprivacija yra mažesnė nei Vakarų, nes jiems padeda jų dvasinės mokyklos, joga, meditacija, tai, kas suteikia dvasinę ramybę.

KAIP GRĄŽINTI VAIKAMS PRARASTĄ LAIMĘ?
Ar turime galimybę užpildyti šią spragą? Kaip galime sugrąžinti prarastą laimę sau ir savo vaikams? Autorė teigia, kad kol yra poreikis, tol yra ir jo patenkinimo galimybių. Bet koks fizinis kontaktas - ėjimas susikibus rankomis, sėdėjimas susiglaudus, apsikabinimas - tai buvimo rankose kūdikystėje trūkumą užpildanti švelnumo išraiška. Be to, autorė siūlo mokytis meditacijos, nes jos metu sąmonės būsena būna panaši į laimingo kūdikio būseną. Savo paaugusiems vaikams tėvai taip pat gali padėti - pvz., dažniau pasisodinti ant kelių, kad ir žiūrėdami televizorių. Tėvus nuo savo jausmų reiškimo dažniausiai stabdo baimė, kad neišlepintų vaikų. Tačiau iš tikrųjų vaikas, „pasisotinęs" mamos švelnumo, vėliau tampa savarankiškesnis. Vėliau, vaikui šliaužiojant, svarbu, kad mama jam būtų lengvai pasiekiama, bet jo elgesiui vadovautų minimaliai. Išlepę ir silpni vaikai yra ne tie, kurie buvo laikomi rankose, o tie, kurių mamos užgoždavo jų iniciatyvą. Vaikai, kurių tęstinumo poreikiai buvo užpildyti ankstyvoje buvimo rankose - 3 fazėje, užauga labiau pasitikintys sami ir tampa savarankiškesni nei tie, kurių verkimas liko be atsako.

Literatūra: J. Liedloff, The continuum concept, NewYork
http://www.continuum-concept.org